Tautinių bendrijų 2010 naujienos nr. 1 (32)

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

VOKIEČIŲ  KULTŪROS  DRAUGIJOS  DIENOS  KAUNE

       Vokiečių kultūrinė draugija (Kulturverband) tarpukario Kaune garsėjusi savo kultūrine-švietėjiška veikla, turėjusi šimtus narių, po didžiųjų istorinių sukrėtimų savo veiklą atkūrė daugiau negu po pusės šimtmečio – 1995 metais. Tragiškasis laikmetis išblaškė etninius vokiečius, kurie dabar Kaune skaičiuojami ne šimtasis, bet tik dešimtimis. Tačiau kultūrinė draugija, tęsdama turtingas praeities tradicijas, ruošdamasi savo 15-mečio jubiliejui, kurį planuoja švęsti birželio mėnesį, stengiasi parodyti, kad viską lemia ne tik narių skaičius, bet ir jų entuziazmas, tarpusavio supratimas, noras prisidėti prie draugijos veiklos, bendrauti savo gimtąja kalba.

Mes paprašėme vokiečių kultūros draugijos pirmininko pavaduotojos Marytės Maslauskaitės papasakoti apie vokiečių kultūros dienas Kaune.

Vokiečių kultūrinė draugija (Kulturverband) tarpukario Kaune garsėjusi savo kultūrine-švietėjiška veikla, turėjusi šimtus narių, po didžiųjų istorinių sukrėtimų savo veiklą atkūrė daugiau negu po pusės šimtmečio – 1995 metais. Tragiškasis laikmetis išblaškė etninius vokiečius, kurie dabar Kaune skaičiuojami ne šimtasis, bet tik dešimtimis. Tačiau kultūrinė draugija, tęsdama turtingas praeities tradicijas, ruošdamasi savo 15-mečio jubiliejui, kurį planuoja švęsti birželio mėnesį, stengiasi parodyti, kad viską lemia ne tik narių skaičius, bet ir jų entuziazmas, tarpusavio supratimas, noras prisidėti prie draugijos veiklos, bendrauti savo gimtąja kalba.

Mes paprašėme vokiečių kultūros draugijos pirmininko pavaduotojos Marytės Maslauskaitės papasakoti apie vokiečių kultūros dienas Kaune.

Jūsų draugija- nuolatinė Kauno miesto tautinių mažumų švenčių dalyvė, choras pastoviai dalyvauja Kauno miesto dienų renginiuose. Kodėl dabar ryžotės vieni, savarankiškai, tuo išsiskirdami iš žymiai gausesnį narių skaičių turinčių kitų miesto tautinių mažumų, prisistatyti kauniečiams?

Nusprendėme parodyti savo draugijos įvairiapusišką gyvenimą, išeiti iš savotiško pogrindžio – juk ne taip seniai mes net bijojome pasisakyti, kad mūsų vokiškos šaknys. Kiek mes esame prisikentėję dėl savo vokiškos kilmės… Paprašėme draugijos narius peržiūrėti savo šeimos archyvus, prisiminti savo močiučių gamintus patiekalus, paieškoti dar išlikusių rankdarbių, papasakoti apie savo šeimos tradicijas.

Kokius svarbesnius šių savo draugijos dienų Kaune akcentus galėtumėte išskirti?

 Mūsų kultūros dienos prasidėjo Dailės akademijos magistrantės, mūsų draugijos pirmininko Karolio Bruderio dukros Rebekos Bruder tapybos darbų parodos draugijos patalpose atidarymu. Visą rudenį mūsų draugijos choras, vadovaujamas Nijolės Mažeikienės ruošėsi koncertams: repetavo bei parengė šlagerių ir vokiečių liaudies dainų muzikos programą, kurioje sudėti įvairių šio amžiaus dešimtmečių gražiausi pavyzdžiai. Šventėms ruošėsi ir mūsų pamaina – sekmadieninės mokyklos vaikučiai. Mūsų draugijos narys Darius Garmus kūrė kino filmą apie choro ir vokiečių bendruomenės veiklą. Su Kauno miesto muziejaus direktore Irena Nijole Petraitiene,  muziejaus dailininke Egle Jesulaityte, Agniete Janušaite – Vitkūniene , menotyrininku Paulium Stanišausku parengėme  apipavodalinome bei pristatėme visuomenei parodą „Praeities prisiminimai“.

Plataus atgarsio mieste susilaukė ši jūsų paroda ir jos atidarymas, tapęs savotiška jūsų draugijos ataskaita visuomenei. Kodėl ši paroda susilaukė tokio didelio lankytojų dėmesio?

Mūsų paroda Kauno miesto muziejuje atidaryta Kalėdų išvakarėse tapo visos vokiečių draugijos švente. Kaip nesidžiaugti gausybe svečių, daugybės sveikinimų ir linkėjimų. Mus sveikino Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros bendruomenių  ir savivaldos plėtojimo komiteto pirmininkas Raimundas Kaminskas, Socialinės paramos skyriaus vedėja Ana Sudžiuvienė, evangelikų liuteronų kunigas Saulius Juozaitis, katalikų kunigas Leonas Zaremba, Gričiupio seniūnijos seniūnė  Jolanta Žakevičienė. Kauno miesto tautinių mažumų  grupių mus pasveikinti atvyko žydų bei rusų bendruomenių atstovai. Ar tai ne jaudinantis ir iškalbingas momentas? Turbūt, netolimos praeities nereikia priminti…

Muziejaus stendų su mūsų eksponatais fone labai natūraliai skambėjo bendrijos choro atliekamos vokiečių liaudies dainos ir D. Garmaus kino filmo kadrai. Po iškilmingos dalies visus savo svečius pakvietėme paragauti vokiečių kulinarinio paveldo: vyšnių pudingo, obuolių pyrago, aluje virtos žuvies , karšto kalėdinio vyno, įvairiausių sumuštinių.

 Pakvieskite į parodą ir mūsų skaitytojus. Kodėl jūsų eksponatais domėjosi ne tik eiliniai lankytojai, bet ir muziejininkai?

Pirmiausia – stebuklingai išsaugotais originaliais vokiškais dokumentais. Vienokia ar kitokia forma mes visi, turintieji vokiškas šaknis, esame patyrę sovietinę represiją: per kratas mūsų namuose sovietiniai saugumiečiai susirinkdavo visus vokiečių kalba rašytus raštus, nekalbant apie dokumentus. Sunku įsivaizduoti, kokios pilietinės drąsos reikėjo juos išsaugoti. Stenduose mūsų narės Edith Žurkus- Ramanauskienės tėvų gimimo, konfirmacijos, sutuoktuvių dokumentų originalai,  paskutinis tėvo 1947 m. rugpjūčio 25 d. laiškutis ant atvirlaiškio „Karo belaisvio pašto atvirlaiškis“ (rusų k.), su siuntėjo adresu „Lager 6480“. Tolimesnis tėvo likimas nežinomas – į namus negrįžo…Edith išsaugojo tėvų pasus su vokišku ereliu ir svastika bei kitus dokumentus.

Irene Olga Moncevičiūte-Tylienė parodoje pateikė nuotraukomis ir dokumentais iliustruotą savo šeimos gyvenimo aprašymą – nuo pirmojo pasaulinio karo iki mūsų dienų. Autorė pasakoja apie savo tėvų Olgos Robbert ir Valerijono Mancevičiaus gyvenimą prieškario Kaune ir patirtas kančias antrojo pasaulinio karo keliais Vokietijoje ir Lenkijoje.

Alina Burschkat-Budraitienė parodai pateikė garsiojo Meiseno porceliano fabriko rankų darbo servizą  . Svečias Raimundas Kaminskas prisiminė keliaudamas po Vokietiją apsilankęs šioje gamykloje, bet dėl ypatingai aukštų kainų negalėjęs įsigyti net menkiausio darbelio…

Parodoje buvo pristatyti Irenos Schmidt-Virbašienės ir Danutės Lardong vokiečių tautiniai drabužiai.

Įspūdingai atrodė tautodailininkės Irmgard Žurkus-Blusevičienės pateikti kryželių siuvinėtų darbų eksponatai, kuriuose dominuoja portretai Lietuvos peizažas – vanduo, kalnai, augalai, nameliai…

Visų tautodailininkės darbų neapsiimu išvardinti – reikėjo pačiam pamatyti.

Ne vienas mūsų kalbintas vokiečių kultūros bendrijos narys įsitikinęs, kad Jūs – pagrindinė visų renginių organizatorė, be Jūsų neįsivaizduoja draugijos veiklos. Bet Jūs tikriausiai ne viena darbuojatės. Kuriais savo pagalbininkais norėtumėte pasidžiaugti?

Žinoma, malonu girdėti tokius atsiliepimus, bet vienas lauke – ne karys. Ką aš viena galėčiau padaryti be mūsų pirmininko Karolio Bruder, kuris sėkmingai sprendžia visus buitinius draugijos klausimus.Labai norečiau padėkoti Alinai Burschkat-Budraitienei, Ritai Plėniūtei , Evai Anneliese Garmuvienei kurios padėjo rinkti medžiaga parodai, draugijos choro nariams Lilijai Paulauskienei,Ellai Peravičienei, Irenai Virbašienei, Pranui Markevičiui,Jonui Tylai ir kitiems draugijos nariams.

 Ačiū už pokalbį .Linkime sėkmingai pasiruošti ir kūrybiškai, su šventine nuotaika organizuoti vokiečių kultūrinės draugijos Kaune atkūrimo 15-ąsias metines.

Kalbėjosi Petras Budraitis